Kaip numatyti filosofijos ateitį: Franco Brentano „keturių tezių dėsnis“

The historico-philosophical conception of the Austrian philosopher Franz Brentano (1838-1917) is analysed. According to the philosopher, the ancient philosophy, the medieval one, and that of modern times present each by itself the three cycles in the evolution of philosophy, each of them including the scientific, the dogmatic, the sceptic and the mystic phases. However, the author of the article considers that in fact F. Brentano deals with the periodical mutual replacements of rationalistic and irrationalistic forms of idealism, conditioned by the development of material infrastructures.Straipsnyje analizuojama austrų filosofo F. Brentano (1838–1917) filosofijos istorijos koncepcija. Jis kritikavo pozityvivistinį trijų stadijų dėsnį teigdamas, kad teologinis, metafizinis ir pozityvusis metodai filosofijoje ne tik seka vienas po kito, bet ir koegzistuoja. F. Brentano suformulavo filosofijos istorijos raidos schemą: išskiriami trys ciklai, kurie prasideda filosofijos pakilimu ir baigiasi nuosmukiu – tai antikinė, viduramžių ir naujųjų laikų filosofija. Kiekvieną šių ciklų sudaro keturios fazės: Pirmoji fazė – filosofijos pažangaus vystymosi laikotarpis, kuriam būdingas glaudus ryšys su gamtotyra, bent dalinis pozityviojo metodo taikymas filosofinėms problemoms spręsti, gryno ir stipraus teorinio intereso egzistavimas. Po šios seka dogmatinė fazė: filosofai, vadovaudamiesi praktiniu interesu, gina išankstinius nusistatymus, ieško ne tiesos, bet savo priešininkų klaidų. Trečioji fazė yra skeptizicmas, pažinimo galimybės neigimas. Ketvirtoji yra mistinė fazė: atsiranda filosofinės doktrinos, neigiančios gamtamokslinio ir filosofinio pažinimo šaltinių bei pagrindų vienybę. Nurodomi kritikų ginčyti F. Brentano keturių fazių dėsnio aspektai